Straipsnis, išspausdintas žurnale "Moters savaitgalis" Nr. 34(509) 2008 m. rugpjūčio 21-27 d., 20-21 psl.

Literatūra apie dailės terapiją lietuvių kalba

 

Dailė kaip terapija: taikymo gydymui įvadas (sudarytoja Tessa Dalley). – Apostrofa, Vilnius, 2004, 248 p.

Dailės terapija – kaip ir kitos meno terapijos sritys (muzikos, dramos, poezijos ir kt. terapija) – palyginti nauja ir sparčiai besivystanti disciplina. Ši knyga supažindina su jos teorija ir praktika, pagrindinėmis temomis ir problemomis, pateikia specialistų nuomonę, kaip dailės terapiją galima taikyti skirtingoms klientų grupėms. Knyga papildyta išsamiu straipsniu apie dailės terapijos padėtį Lietuvoje. Skiriama visiems besidomintiems dailės terapijos taikymu gydymo, reabilitacijos, integracijos tikslams – dailės terapeutams, psichoterapeutams, psichiatrams, psichologams, specialiems pedagogams, socialiniams darbuotojams. medicinos seserims, slaugėms, dailininkams, dailės pedagogams, atitinkamų sričių studentams.
Knyga Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos rekomenduota kaip vadovėlis.

Knygos recenzija

 

Aldona Dapkutė. Pasaulio be žodžių atvertis. – Naujoji Romuva, 2004/2, psl. 71- 78.

Imdamasi rašyti apie knygą Dailė kaip terapija – pirmąją knygą lietuvių kalba, skirtą dailės terapijai ir parašytą profesionalų – siekiu ne tik ją pristatyti. Platesniame specialistų rate norisi skleisti dailės terapijos kaip unikalaus mokslo, medicinos, meno ir žmogiškumo darinio idėjas. Man rūpi ne vien išsamiai apžvelgti, apie ką rašo knygoje pateiktų straipsnių autoriai, o labiau akcentuoti, kad jų aptariamos dailės terapijos nuostatos aktualios šiandien mums Lietuvoje.

 

A. Brazauskaitė. Vaikų dailės terapinis aspektas. – Gimtasis žodis, Vilnius, 2004.

Pratarmėje autorė rašo, kad „pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie įvairių sutrikimų ir problemų turinčių vaikų ugdymą, integraciją, socializaciją. Tuo metu pripažįstama, kad nepakanka tik humanistinių šūkių tokių vaikų atžvilgiu. Prasmingam darbui reikalingos žinios”.
Knyga kaip tik ir atsiliepia į laikmečio keliamus iššūkius dailės pedagogui, darželio auklėtojui ar pradinių klasių mokytojui. Būtent šiandienos problemų akivaizdoje atsiduria ir mokyklose ar kitose ugdymo įstaigose dirbantys socialiniai pedagogai, socialiniai darbuotojai, psichologai. Ir vis labiau imame suprasti, kad dailė, menas apskritai, bet kokioje švietimo, ugdymo įstaigoje  nėra skirtas vien pramogai ar turiningai praleisti laiką, kuriant darbelius aplinkai papuošti.
A. Brazauskaitės knygoje pirmą kartą  lietuvių kalba pateikiamos su vaikais dirbantiems pedagogams būtinos žinios, padėsiančios kelti ir stiprinti jų kompetenciją ne tik dailės, bet ir ugdymo srityje. Nes,  kaip teigia A. Brazauskaitė, „ši knyga skirta tiems praktikams, kurie pastebėjo, kad kūryba, piešimas, tapyba gali būti ne tik „gražus paveikslas” ar estetinių įgūdžių lavinimas. Knygos tikslas – atskleisti dailės proceso terapinį pobūdį, kurį minėti specialistai galėtų taikyti savo darbe.“ Ji pabrėžia, ko tikisi iš skaitytojo: „kad knyga suteiks naujų kūrybinių idėjų taikant dailės procesą emociniam atsipalaidavimui, iškrovai bei savęs pažinimui”.

Apie autorę

Dr. A. Brazauskaitė - dailininkė, teatro dekoracijos magistrė, dailės mokytoja ekspertė, socialinių mokslų daktarė, nuo 2004 m. Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacijos (LDTTA) pirmininkė. Stažavosi Edinburgo universiteto dailės terapijos mokykloje (Škotija). Vilniaus Pedagoginio universiteto dėstytoja, dirbanti individualiai ir vedanti dailės terapijos grupes bei kvalifikacinius seminarus. Knygos „Vaikų dailės terapinis aspektas“ autorė (Gimtasis žodis, Vilnius 2004). Ji turi 10 metų praktinio darbo su specialiųjų poreikių vaikais patirtį. Dailės studijos vadovė.

 

Aldonos Dapkutės pokalbis su knygos ,,Vaikų dailės terapinis aspektas“ autore A. Brazauskaite:  „Baobabų ravėjimas pedagogikos planetoje“ išspausdintas žurnale „Žvirblių takas“, 2005 m. Nr. 1, 48 psl.   

Pateikiame keletą ištraukų:

Dailės pedagogus pats gyvenimas verčia peržiūrėti savo meninio ugdymo nuostatas.  Ir jas pakeisti. Tam reikia žinių. A. Brazauskaitės knygoje pirmą kartą  lietuvių kalba pateikiamos su vaikais dirbantiems pedagogams būtinos žinios, padėsiančios kelti ir stiprinti jų kompetenciją ne tik dailės, bet ir ugdymo srityje.  Nes,  kaip teigia A. Brazauskaitė, „ši knyga skirta tiems praktikams, kurie pastebėjo, kad kūryba, piešimas, tapyba gali būti ne tik „gražus paveikslas” ar estetinių įgūdžių lavinimas. Knygos tikslas – atskleisti dailės proceso terapinį pobūdį, kurį minėti specialistai galėtų taikyti savo darbe” (išryškinta A. D). Noriu akcentuoti, kad knygos autorė, nors trumpai pristato dailės terapijos krypčių apžvalgą, kai kurių jų metodų taikymo galimybes, nevadina savo siūlomų metodų  gryna dailės terapija. Ji pabrėžia, ko tikisi iš skaitytojo: „kad knyga suteiks naujų kūrybinių idėjų taikant dailės procesą emociniam atsipalaidavimui, iškrovai bei savęs pažinimui”. Apie tai rašau norėdama įspėti: dailės terapija tampa mados reikalu – neužkibkime ant šio „itin šiuolaikiško” naujo dalyko, tarsi savaime garantuojančiu ugdymo pokyčius ir aktualumą; mes nesame dailės terapeutai, nes neturime tam reikiamo specialaus išsilavinimo. Bet suvokiame, kad dailės terapijos pažinimas įgalina mus praturtinti savo darbą naujais metodais, pakeisti požiūrį į vaiką, tapti jautresniu ir lankstesniu.  Pedagoginiu požiūriu teisingai atsiliepti į jo poreikius ir adekvačiai supranti vaiko piešinio raidos ypatumus. Tai raudona gija eina per visą knygą, ir tai  pati svarbiausia ,,geroji naujiena” pedagogams. Neapleidžia nuojauta, kad tikrai ugdymo, švietimo įstaigose kada nors turėsime ne tik psichologą, bet ir dailės terapeutą. Tai tikrai neišvengiama. Tuo rūpinasi ir Lietuvos dailės terapijos asociacija, kurios pirmininke šiuo metu yra A.Brazauskaitė. 

Ką būsimam savo knygos skaitytojui (-ai) norėtų pasakyti pati autorė? Juk ji viena iš pirmųjų Lietuvos dailės pedagogų  vaiko piešinio raidos ypatumus bei savo praktinį patyrimą apibendrino moksliniame darbe, dailės terapijos metodų  efektyvumą pagrindė tyrimais.

                                                                /.../
A. D.: Kas knygoje yra universalaus, išeinančio už vaiko dailės problematikos ribų?
A.B.: Požiūris į vaiko piešinį. Knyga nėra tik pedagogams skirta. Ją rekomenduoju ir tėvams. Vaiko piešinys – jo kūrybos ir žaidimo rezultatas. Svarbiausia, mūsų požiūris – mums reikia suprasti vaiko kūrybos ir žaidimo daigus, apraiškas, suvokt, kas jame vyksta, pažint tai ir puoselėti, o ne sunaikinti ar neleist išsiskleist. Suaugęs, kuris nesuvokia prigimtinių piešimo dalykų ir piešinių,  vaiką žemina, skaudina ir palieka žaizdas visam gyvenimui. Objektyvi tiesa yra tokia – ikimokyklinuko piešinys nėra estetiško vaizdo kūrimo pasekmė, o jo pasaulio, fizinių, emocinių sugebėjimų išraiška. Asmenybė yra tai, kas auga, atsiskleidžia. Taip žiūrime į vaiką. Klaidas darome iš nežinojimo. Dirbant su suaugusiais  dailės terapijos grupėse irgi tuo principu  remiamasi – atvert kūrybiškumą, nes jis įgimtas, dovanotas žmogui, tik užgniaužtas. Kūrybiškumas suprantamas kaip savęs pažinimas, gyvenimo išmintis, ir reiškiasi jis ne tik piešiant, o įvairiose gyvenimo situacijoje ir svarbus visą gyvenimą.

Kai kalbame apie ugdymą, pirmiausia, galvojame apie tai, ką norime duoti ugdytiniams. Tai visai suprantama, nes mūsų tikslas – išugdyti tam tikras savybes, įgūdžius, suteikt žinių ir t.t. Bet dažnokai mūsų ugdymo turinys užgožia realybę, t.y. koks vaikas iš tikrųjų yra ir ko jam labiausiai reikia šiandien. Nes ugdymo metodai, kurie buvo tinkami vakar, jau neveiksmingi šiandien. Šiandiena kelia kitokius uždavinius, o kaip juos spręsti, reikia remtis specialistų rekomendacijomis ir atrasti mums patiems. Mes dažniausiai užmirštame save: pedagogus, auklėtojus, mokytojus, ir savo pašaukimą tarnystei, o ne tik ugdymui. Pažinti – tai suprasti. Ir nors knygos didžiąją dalį greta normalios vaiko piešinio raidos aprašymo sudaro neigiamos patirties bei protiškai atsilikusių vaikų dailės ypatumų nagrinėjimas, ji  skirta mums visiems, kurie buvome vaikais, dirbame su vaikais. Mumyse visuose gyvena vidinis mūsų vaikas, dažnai vaikystėj neįvertintas ir todėl nelaimingas. Supratę vaikus, su kuriais dirbame, gal geriau pažinsime ir save, priimsime mumyse gyvenantį įskaudintą vaiką, kuris dažnai nesąmoningai lemia mūsų, jau suaugusiųjų,  neteisingus veiksmus. Tad perskaitę knygą, paimkime ir nupieškime savo stiprybės simbolį.

 

Aldona Dapkutė. Kalba be žodžių. Dailės kaip terapijos taikymo praktika. Metodinis leidinys – VšĮ „Rafaelis”, Vilnius, 2003.

Knygelė sudaryta iš konspektų paskaitų, 2001-2003 metais skaitytų teoriniuose-praktiniuose seminaruose dailės mokytojams, socialiniams pedagogams ir darbuotojams bei kt. Teorinė dalis atsirado sujungus savo praktinę dailės terapijos taikymo patirtį (nuo 1993 m. su suaugusiomis sveikomis moterinis; nuo 1996 m. su rizikos grupei priklausiančiais vaikais)  su skaitytos literatūros apibendrinimu bei savaip sudėliojus akcentus. Antra  dalis – tai autorinė dailės terapijos programa, įgyvendinta 2002 metų vasarą Palūšėje kartu su Laikinosios globos namų  „Atsigręžk į vaikus” rizikos grupei priskirtinais vaikais. 

 

Knygos turinys:

Pratarmė
Įvadas
Meno medis
Dėl ko dailė daro terapinį poveikį ir kaip to siekiama
Kas yra dailės terapija
Dailės terapijos specifika ir paslaugų nauda
Dailės terapijos kaip neverbalinės komunikacijos privalumai
Kodėl kyla susidomėjimas dailės terapija
Dailės terapijos užsiėmimų specifika
Įvairios praktinio dailės terapijos taikymo sritys
Psichoterapinė erdvė
Dailės terapeuto etinės normos
Dailės terapija mokykloje
Meninis ugdymas ir dailės terapija
Paauglystės krizė
Šiuolaikinė paauglių dailės terapija
Edita Korsakaitė. Apie gyvenimą kartu.
Autorinė dailės terapijos programa „Aš ir visuomenė”
Bendrosios ir teorinės programos nuostatos
Programos sudarymo ir metodikos pasirinkimo nuostatos
Praktiniai užsiėmimai
Išvados ir rekomendacijos
Kokias iš viso to galime padaryti išvadas?
Keletas praktinių užsiėmimų specialistui, taikančiam dailės terapiją
Literatūra