Gegužės mėnesį vykusios parodos akimirkos: (Peržiūrėti čia)

Suaugusiųjų meno terapijos ir meninės saviraiškos grupės

Tai galimybė patirti kūrybos proceso teikiamą džiaugsmą, išlaisvinti savo kūrybinę energiją, priimti save, įgyti naują patirtį, keisti požiūrį į problemas. Kūryba moko džiaugtis mažais dalykais ir būti pakančiu savo klaidoms. Kūrybingas žmogus lengviau atranda kelius, kurie stiprina visus žmoniškuosius ryšius.

Dailės terapija gali padėti atrasti gyvenimą piešinyje ir piešinio gyvenimą. Matysime, kaip mūsų vidinė patirtis pasireiškia per piešinius. JAV dailės terapeutas S. McNiff teigia, kad „Paveikslai, kuriuos piešiu, gali pakeisti mano gyvenimą. Užuot atskleidę kažką apie tai, kas aš buvau, kai juos sukūriau, jie kartais suformuluoja įtakingą vaizdinį, kuo tapsiu“.

Užsiėmimus veda Aldona Dapkutė.

Aldona Dapkutė – menotyrininkė, rašo dailės kritikos straipsnius, parodų kuratorė, Lietuvos dailininkų sąjungos, Tarptautinės dailės kritikos asociacijos (AICA) Lietuvos skyriaus narė.
J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja ekspertė, dėsto dailės istoriją. Dailės istorijos (1990, 2000) ir dailės raiškos (2001) programų bendrojo lavinimo mokykloms autorė. Dailės terapiją taiko nuo 1993 m.: veda teorinius-praktinius dailės terapijos seminarus, veda individualias ir grupines dailės terapijos sesijas. Dirba (individualiai ir grupėse) su suaugusiomis moterimis, su vaikais, paaugliais, fizinę ar kompleksinę negalią turinčiais žmonėmis; dailės terapiją taiko priklausomų nuo narkotikų asmenų reabilitacijos-socializacijos programose. Meno terapijos studijos, įkurtos 2008 metais, dailės terapijos programų vadovė ir lektorė.
1997-2004 m.  buvo Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacijos (LDTTA) pirmininkė, dabar LDTTA Tarybos narė.

MTS Dailės terapijos programa suaugusiems pavadinta lietuviams neįprastu pavadinimu ,,Koros“. 

Koros – tai senovės graikų archainio laikotarpio (700–500 m. pr. Kr.) skulptūros. Archaikos laikotarpiu prasidėjo akmens, bronzos ir molio monumentaliosios skulptūros raida. Pagrindinės temos: kūras ir kora. Kūras – stovinčio nuogo jaunuolio figūra, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį. Kora – apsirengusios moters statula, vaizduojanti deivę arba auką dievams. Šiose skulptūrose nėra jokių individualių bruožų. Figūros frontalios, statiškos. Žingsnio stovėsena ir prie šonų prispaustos rankos, gal būt rodo senovės Rytų ir senovės Egipto dailės įtaką. Archainės plastikos ypatumas – vadinama „archainė šypsena”: lūpų kampučiai kilstelėti lyg šypsantis; daugelio manymu, tai esąs pirmasis mėginimas perteikti sielos būseną. 

Pirmiausia su šypsena Meno terapijos studija pasitinka savo lankytojus, kurie su šypsena imsis kūrybos, taip pat su šypsena pažvelgs į  gyvenimo problemas, aplink vykstančius įvykius, situacijas. Kūrybos metu sukurtas kūrinys leidžia atsiriboti ir tarsi iš šalies pažvelgti į save, į kitus, į konfliktus ir t.t. Kiekvieną piešinį traktuojame kaip vidaus pasaulio išraišką, kaip „žinutę“ iš pasąmonės, siunčiamą mums dailės priemonių bei vaizdinių pagalba. Dailės terapija tiki meninės saviraiškos kompensaciniais mechanizmais. Tikėtini terapiniai efektai: emocinis - psichologinis, atpalaiduojantis, kūrybinis, koreguojantis ir kt.

 

2008 m. rugpjūčio 18-22 d. buvo organizuota intensyvi vasaros suaugusiųjų dailės terapijos grupė. Ją sudarė šešios įvairių skirtingų profesijų moterys. Kasdien jos dvi su puse valandos piešė sau ir savo malonumui. Dailės terapijos sesijas vedė Aldona Dapkutė.   

 

P. Fulleris tvirtina, kad „menas būtinas žmogaus sveikatai ir laimei, bet paprastai vyrams ir moterims darosi kaskart sunkiau juo užsiimti“. Todėl dailės terapijos programos pagrindinė nuostata yra tokia:

Įsileisk į savo gyvenimą kažką naujo: stabtelėk akimirką, šią akimirką.

Numaldyk sielą darbų įkarštyje: pati spręsk, kaip maitinti sielą.

Dailės terapija šioje grupėje buvo traktuojama kaip:

• galimybė kurti;
• spontaniška meninė saviraiška, kai nereikia mokėti piešti;  
• priemonė išreikšti savo jausmus, mintis, konfliktus, užslopintas emocijas;
• būdas įsiklausyti į save: savotiškas dialogas su savimi dailės priemonių pagalba;
• savo neišnaudotų resursų atradimas;
• impulsas atsipalaidavimui, apmąstymams, apsivalymui.

Jei amžinai visą laiką skubame, vadinasi, tiesiog amžinai nemylime gyvenimo.

Kūrybinė saviraiška – tai atsivėrimo būdas, laisvės aktas, kūrybiškumo, vaizduotės galių stiprinimas.

Tam, kad „atsijungtume“ nuo dienos įspūdžių ir „įjungtume“ savo kūrybiškumą bei vaizduotę, užsiėmimas pradedamas  „apšilimu” – greitu piešimu.

 

Vyko teminiai užsiėmimai. Kiekviena temą traktavo taip, kaip supranta, savo jausmus, vaizdinius, mintis laisvai išreikšdama taip kaip išeina, kaip moka.  

 

Meno išraiškos priemonės, sutelktos į vientisą kūrinį, virsta specifiniais sąlyginiais dirgikliais, mobilizuojančiais visą, pirmiausia emocinę, žmogaus patirtį.

 

Be kitų temų, tyrinėjome ir  ryšio emocijas, t.y.   emocijas, kurios  reikalauja ryšio, priešingai nei pamatinės emocijos, kurias galime išgyventi vieni.  O ryšio emocijos reikalauja dalintis –  meilė broliška (philio), meilė seksuali (eros), džiaugsmas (bendras džiaugsmas susieja). Taip pat per piešinius bandėme suvokti, kokiai kategorijai žmonių mes save galime priskirti: prie tų, kurie tiek daug galvoja, kad negali jausti ir praranda ryšį su savo vidumi, nežino, kaip jaučiasi kiti; ar prie tų, kurie tiek daug jaučia, kad nebegali galvoti, susidaro iškreiptą pasaulio vaizdą  ir nebegali apsvarstyti savo pasirinkimų. 
Kūrybinį procesą vertinome kaip laisvą, kūrybinį žaidimą, kurio  metu gali įgyti patirties, pažinti savo jausmų ir minčių pasaulį. Darbą siejame su „atradimais”, kurie leidžia pamatyti naują prasmę įprastose priemonėse ir daiktuose, ir tai, kaip juos priimame, jaučiame ir kuriame.

 

Paskutinę dieną sukūrėme bendrą kūrinį. Tai gera proga tyrinėti grupės dinamiką, praturtina mūsų neverbalinio bendravimo supratimą: skirtingi žmonės sukuria vieną vaizdinį. Šis paveikslas turi skirtingą reikšmę kiekvienam atskirai, bet turi ir kolektyvinę prasmę.
   
                                               

 

Dailės terapeutas McNiff as (1993) teigia, kad vaizdai yra autonominės esybės, siekiančios pasireikšti ir papasakoti apie save: „Tam, kad dalyvautum įsivaizduojamame dialoge, būtina suvokti vaizdą kaip sudvasintą esybę, sugebančią suteikti palaikymą ir atlikti palydovo, tarpininko  vaidmenį”. Kūrinys suvokiamas kaip tam tikra apraiška iš realesnio – esminio gyvenimo.

 

Pokalbis-pasidalinimas, darbų aptarimas grupėje padedant dailės terapijos specialistei leido atrasti ir įsisąmoninti sau svarbius dalykus, atpažinti ir realizuoti kūrybines galias. Nes, kaip paaiškėjo, nemokančių ir negalinčių piešti – tiesiog nėra. Kad įtvirtintume savo atradimus ir pokyčius savyje, rašėme dienoraštį – šių dienų refleksiją, poetines miniatiūras ir pan. Kiekviena mūsų galėtų pakartoti šiuos Henrio Nouweno žodžius: „Leiskitės būti nustebinami nevaisingos dykumos, mažos gėlelės džiaugsmo ir leiskitės nustebinami didžiulės išgydymo galios, nesiliaujamai trykštančios kaip šaltinis iš jūsų kančios gelmės“.

Savo kūrybiškumo atradimas jungia mus su universaliu energijos šaltiniu. Galime traktuoti emocinę sveikatą, kaip kūrybinės saviraiškos produktą. Kūrybiškumas yra jėga, transformuojanti, padedanti teigiamam savęs vertinimui ir sąlygojanti individo dvasinio augimo procesą. Kūrybinis procesas, teigia N. Rodžers, yra mūsų gyvenimo energija, ir tas, kuris ją patyrė, negali be jos gyventi.

 

Parengė MTS  Dailės terapijos programos „Koros“ vadovė Aldona Dapkutė 

 

 

Ir meninės saviraiškos, ir dailės terapijos grupių  dalyviams  organizuojami intriguojantys ir netikėti užsiėmimai parodoje. Dirbama galerijoje, parodos salėje, muziejuje, ŠMC. Tai ne tik pažintis su kokiu nors menininku, su dailės kūriniais.

 Šarūno Saukos jubiliejinėje  kūrybos parodoje "MALDŽIO" galerijoje 

Š. Sauka 1989 m.:

"Ką menas duoda žmogui. Menas, būdamas visiškai nereikalingas (nenaudingas) žmogui, praverčia tuo metu, kai žmogui, darančiam, vartojančiam ir kaupiančiam be galo reikalingus (naudingus) daiktus (kopūstus, televizorius, lovas), kyla idiotiškas klausimas, prieš kurį jis pasijaučia bejėgis: ,,O kuriems velniams?” Jeigu tai, kas taip reikalinga, pasirodo beprasmiška, tai gal tai, kas akivaizdžiai nereikalinga, turi turėti prasmę (dėl pusiausvyros)?”  

Fragmentai iš Š. Saukos paveikslų:

Pagal specialiai tam parengtą metodiką dalyviai

• užmezga savo asmeninį santykį su kūriniu

  

 

• įkvėpti parodos kūrinių, piešia improvizacijas,  atranda naujų kūrybinių galių savyje

  

 

• geriau pažįsta savo vidinį pasaulį, sustiprina vertybines nuostatas, įsisąmonina estetinius prioritetus 

  

 

Šv. Kryžiaus namuose Vilniuje,  Daukanto a. 1 veikia  Meno terapijos studijos dalyvių darbų paroda ,,Paprasta pilnatvė“. Parodos pavadinimas kilo iš Sarah Ban Breathnach knygos ,,Paprasta pilnatvė. Pašnekesiai apie dvasinę ramybę“. Iš jos perfrazavome ir žodžius, kurie atskleidžia studijos siekiamybę:

Siekimas atrasti save – mūsų asmeninė odisėja. Keliaudami paprastos pilnatvės keliu, vedančiu per kasdienę buitį, mes, dukros/sūnūs, draugės/draugai, mylimosios/mylimieji, žmonos/vyrai, motinos/tėvai ir kasdienybės menininkai, iš tikrųjų ieškome vieno – pirmapradės tikrovės.

Parodos atidarymo metu dalinomės pačių kepta duona ir vandeniu, kad nepristigtume gyvosios duonos ir gyvojo vandens.  Prisiminėme ir tai, kad žmogus ne vien duona gyvas.

Paroda surengta ypatingoje vietoje – Vilniaus širdyje, istoriškai reikšmingoje mums teritorijoje ir viename gražiausių Šv. Kryžiaus bažnyčios ir buvusio bonifratrų vienuolyno ansamblių. Čia patiriamas kitoks laiko ir erdvės – gyvenimo suvokimas.

Ansamblis susiklostė XVII a. II pusėje. Ansamblio istorija – tai Vilniaus, visos mūsų tautos tikėjimo, praradimų, kančių ir prisikėlimo istorija. Yra nuomonių, kad ansamblis kūrėsi dar pagonybės laikais stovėjusio pranciškonų vienuolyno vietoje. Seniausias išlikęs iš esančių pastatų – Šv. Kryžiaus koplyčia, 1543 metais pastatyta Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio (yra sienoje išlikęs akmeninės plokštės įrašas). Koplyčia, kaip tai būdinga Lietuvai,  gotikinė su renesanso bruožais. 1635 metais buvo įsikūrę bonifratrai. Vienuolynas buvo uždarytas 1843 metais, nors informacija (vienuolyno ligoninė) dar veikė iki 1903 metų. Tarybiniais metais čia buvo butai, o Šv. Kryžiaus bažnytėlėje – koncertų salė.  Atkūrus nepriklausomybę, tikriausiai prisimename –ansamblis stūksojo apleistas ir traukė smalsuolius savo paslaptingumu. Dabar matome prisikėlusius ne tik pastatus, bet ir gyvą tikėjimo liudijimą. Čia gyvena ir veikia Vargdienių seserys. Būtent jų dėka buvusioje infirmacijoje – ligoninės salėje rengiamos parodos, vyksta įvairūs renginiai, kuriuos gausiai lanko vilniečiai.

Bonifratrų regula, reikalavo rūpintis ligoniais. Tad simboliška, kad Meno terapijos studijos dalyvių darbų pirmoji paroda  vyksta būtent ligoninės salėje. Juk vienas iš studijos siekių – sudaryti sąlygas žmonių meninei saviraiškai bei plėtoti dailės terapijos taikymo Lietuvoje strategijas. Kitaip tariant, rūpintis visokeriopa žmonių sveikata.

Kurdama dailės terapijos ir saviraiškos programų "Koros",  nuostatas, rėmiausi Hildegardos iš Bingeno (1098-1179) sveikatos samprata ir jos pačios atsivertimo išgyvenimo aprašymu. Ji mums pasakoja, kad nors ir buvo patyrusi nuostabių dalykų, atsisakė rašyti dėl abejonių, neteisingo mąstymo ir dėl prieštaringų kitų žmonių patarimų. „Prislėgta daugelio ligų, pradėjau rašyti. Kartą, tai padariusi gavau jėgų pakilti iš savo ligų patalo ir, turėdama tų jėgų, galėjau užbaigti darbą, užtrukusį visus 10 metų.” Pradėjusi rašyti, per saviraišką, per meną kaip meditaciją Hildegarda pagaliau įgijo jėgos ir galios. Tai buvo saviraiška – svarbiausias gydymo būdas susirgusiai Hildegardai. Be to, kokia šiuolaikinė Hildegardos iš Bingeno sveikatingumo samprata:  Hildegarda sveikatą laikė nepaliaujamu, kūrybiniu procesu, apimančiu visas mūsų prigimties ir dvasios sritis, taip pat visas religines bei moralines dimensijas. Jos manymu, žmogaus, viso pasaulio ir istorijos sveikimo procesas gali vykti tik per Gyvybės Priežasties išspinduliuotą viriditas (gyvybingumą, gajumą, žaliuosius syvus) (cit. iš Peter Seewald. Vienuolių gyvenimo mokykla. ,,Katalikų pasaulis”, 2003).

Salės erdvė – ankstyvojo baroko bruožų su kolonomis ir kryžminiais skliautais – lėmė ekspozicijos pobūdį. Kiekvieno dalyvio darbas kaba atskirai, su juo galima bendrauti individualiai. Taip, pabendrauti, nes kūrinį suvokiame kaip esybę, asmens vidinio pasaulio atspindį. Prisimena čia Šv. Rašto eilutė – pažinsite juos iš vaisių. Šių darbų kūrėjai – ne profesionalai, įvairių profesijų ir skirtingo amžiaus žmonės. Piešiniai – studijos dalyvių kūrybiškumo vaisiai. Eksponuojame kiekvieno grupės dalyvio darbą. Taip laikomės unikalumo įstatymo: kiekvienas žmogus yra sukurtas kaip vienintelis ir nepakartojamas, taigi jis kviečiamas augti šiame unikalume (Simone Pacot).  Mes kviečiame darbuose pamatyti, kuo kiekvienas žmogus yra unikalus ir kad kiekvieno gyvenimo kelias yra išskirtinis, kad nebijome skirtis nuo kitų ir stengiamės išsaugoti savo savitumą.

Kartu bendroje erdvėje tarp vaizdinių vyksta dialogas, kuriasi nauja prasmė: džiugi, pakylėta, išraiškinga visuma. Kūrinių motyvai gali būti laisvai interpretuojami, todėl nerašome pavadinimų. Prie kiekvieno dalyvio darbo pateikiame keletą minčių, užrašytų užsiėmimų metu, bet nebūtinai susijusių su rodomu kūriniu.  Piešėme savo vaizdines asociacijas klausydami muzikos ir R. M. Rilkės poezijos; svajones ir tikrovę; medžius; atradimus savyje; tai, ką mylime; autoportretus; tai, kas guli ant širdies; vietą, kur gyvena laimė; vidinį inkarą, o taip pat asmenines vizijas-mandalas, kurias įkvėpė pažintis su  Hildegarda iš Bingeno.

Kaip teigė Ivy Baker Priest, pasaulis yra apvalus, todėl vieta, atrodanti lyg pabaiga, gali būti tik visko pradžia.

Dar noriu pridėti keletą žodžių apie Meno terapijos studijos suaugusiųjų  meninės
saviraiškos ir dailės terapijos programų pavadinimą –  ,,Koros”.  

Koros – tai senovės graikų archainio laikotarpio (700–500 m. pr. Kr.) skulptūros. Archaikos laikotarpiu prasidėjo akmens, bronzos ir molio monumentaliosios skulptūros raida. Pagrindinės temos: kūras ir kora. Kūras – stovinčio nuogo jaunuolio figūra, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį. Kora – apsirengusios moters statula, vaizduojanti deivę arba auką dievams. Archainės plastikos ypatumas – vadinama „archainė šypsena”: lūpų kampučiai kilstelėti lyg šypsantis; daugelio manymu, tai esąs pirmasis mėginimas perteikti sielos būseną. 
Meno terapijos studijoje kviečiame su šypsena pažvelgti į  gyvenimo problemas, aplink vykstančius įvykius, situacijas. Kūrybos metu sukurtas kūrinys leidžia atsiriboti ir tarsi iš šalies pažvelgti į save, į kitus, į konfliktus ir t. t. Dailės terapija tiki meninės saviraiškos

kompensaciniais mechanizmais. Kūrybinė saviraiška – tai atsivėrimo būdas, laisvės aktas, kūrybiškumo, vaizduotės galių stiprinimas. Darbą siejame su ,,atradimais”, kurie leidžia pamatyti naują prasmę įprastose priemonėse ir daiktuose, ir tai, kaip juos priimame, jaučiame ir kuriame. Kūrybinis procesas, teigia N. Rodžers, yra mūsų gyvenimo energija, ir tas, kuris ją patyrė, negali be jos gyventi.